2 Vėjai

Turbūt kažkas žino, o kai kurie tai girdi pirmą kartą, bet jau dvi dienas oficialiai studijuoju verslo informacijos vadybą (VIV). Tai gimininga specialybė mano buvusiam pasirinkimui – informologijai. Įžvelgiu keletą didžiausių skirtumų tarp jųjų – konkursinis balas, norint įstot į VIV jo reikia aukštenio – 18,4 prieš 18,14. Peržiūrėjus studijų programą, supratau, kad informologija labiau akcentuota į technokratinę pusę, tuo tarpu VIV į verslumą. Taip pat, nenoriu nieko įžeisti, bet man pasirodė, jog VIV studentai arčiau mano širdies, nors nesakau, jog kitos specialybės žmonės yra kuom nors prastesni – visai ne, ir tai jie įrodę turėdami 8,35 sesijos vidurkį, prieš 8,14 VIVų.

Taigi, kokie pagrindiniai mano motyvai?

• Kaip jau minėjau, VIV antros grupės žmonės bei jų bendravimas yra šiek tiek artimesnis mano sielai ir širdžiai, bet, dar kartą pasikartosiu, tai nereiškia, jog informologai yra prastesni ar dar kažkuo mažiau vykę už VIV’us, tiesiog mano charakterio bangos ne taip gražiai įsipaišo į kontekstą.
• Vertinant mano būdo savybes, daugelis mane pažįstančių žinotų, jog aš labiau linkęs į kūrybiškumą, laisvę, bendravimą ir į marketingą, o ne techninį darbą bei jo būdą. Tai dar viena paskata kodėl reikėjo kažką keisti. Informologai neturi rinkodaros, kitų, į verslą nukreiptų dalykų, kurie asmeniškai man, yra itin įdomūs.
• Jau pirmoji sesijos rotacija parodė, kad tiek išsilaikyti valstybės finansuojamoje vietoje, tiek gauti stipendiją lengviau yra VIV’e. O žinant mano pačią didžiausią tinginystę, tai man yra dar vienas pretekstas gyventi šiek tiek laimingiau.
• Vienas iš Borisų taip pat studijuoja verslo informacijos vadybą, šiuo metu pabaigęs 3,5 metų, tad galima sakyti, jog jau perėjęs visą paskaitų mokyklą. Jo rekomendacijos ir patarimai taip pat neliko paskutinėje vietoje.

Tai yra pačios pagrindinės priežastys, kurios privertė mane priimti savo sprendimą, nepaisant to, buvo ir daug mažų priežasčėlių, kurios vienaip ar kitaip pastumėjo šį žingsnį. Tikiuosi, jog į klausimą ‘kodėl taip padariau?’ yra gana aiškiai atsakyta.

Ar matėt kada nors mažutį mažutį kompiuterį, kuris turi net 16 GB operatyvinės atminties?

Nors beje pats Fortako puslapis rodo kai ką kitką: “Memory: 1024 MB“.

Pagaliau, po lygiai vienerių metų ir vieno mėnesio, nuo to laiko, kada pradėjo veikti mūsų mylimasis dviejų vėjų tinklaraštis, atsitiko tai, ko visi ilgai ilgai laukė.. Galbūt ne visi, tačiau ko aš visą tą laiką troškau. Prie tinklaraščio prisijungia antrasis vėjas, kuris rašys savo komentarus, straipsnius, įžvalgas ir kitus dalykus Leiskite išdidžiai pristatyti, ARNĄ ŠIMONĮ, Verslo informacijos vadybos specialistą, kuris nuo šiol bus tas antrasis vėjas.

Nuo pat tinklaraščio pradžių, idėja buvo tokia, jog 2 Vėjai simbolizuoja dviejų žmonių pavadinimą, tačiau vienam draugui atsisakius šio pasiūlymo, likau aš vienas ir sugalvojau, jog 2 Vėjai gali reiškti ir du požiūrius – gyvenimišką ir dalykišką. Tai visai neblogai sekėsi daryti visus metus, tačiau nuo šio laiko pavadinimas įgauna ir realiąją prasmę. Mes abu iš tiesų panašūs, abu esame vėjavaikiai, abu durniai ir debilai, abu panašių požiūrių, abu studijuojam komfake, tik tiek, kad jis protigesnis.

Ta proga, paklausiau Arno kelių klausimų, į kuriuos jis su nedideliu noriu atsakė

- Arnai, kodėl prisijungei prie šito tinklaraščio?

Mane jau kuris laikas kamavo mintis pradėti rašyti tiklaraštį, bet vis ją nuvydavau, kadangi manydavau jog niekaip neprisiversčiau taip dažnai skrebenti elektronine plunksna. Tačiau kai tu pasiūlei, pagalvojau,  kad matyt jau turiu pakankamai prisikaupusių minčių, kurias norėčiau išdėstyti platesnei visuomenei negu vien tik mūsų alkoholikų bendruomenei. Be to rašysime dviese ir kaip jau minėjai esam panašūs “glušai”, todėl galvoju, kad bus linksma, įdomu ir naudinga.

- Kokias pagrindines temas, iš tavo pusės, įžvelgs skaitytojai?

Negalvoju apsibrėžti kažkokių konkrečių temų mūsų tinklaraščio rašymui. Rašysiu apie tai, kas man tuo metu atrodys aktualu, įdomu bei svarbiausia, kad tai būtų tema, kurioje bent šį tą suprasčiau . pažadu tik viena – apie politiką tikrai nerašysiu.

- Ar tu pasiryžęs savo visą laisvą laiką skirti šitam, dviejų debilų, projektui?

Tikrai ne . Laisvo laiko skyrimui turiu be galo daug užsiėmimų, ir dabar, pradedant rašyti tinklaraštį reikės ieškoti būdų kaip padidinti laisvalaikio kiekį. Tačiau pažadu tinklaraščiui skirti visą laiką, kai apsireikš kūrybiškumo mūza bei noras su skaitytojais pasidalinti mintimis:)

Beje, ta proga, jog atsinaujinam iš esmės, tai atsinaujinam iš esmės. Ką tai reiškia? Jau daugelis laiko, kai visi lankytojai per dantį traukia mūsų tinklaraščio dizainą, sako, jog jis lievas, negražus, neatitinkantis konteksto ir t.t. Taigi, nuo šiandien MES VISIŠKAI KITOKIE!!! Tokie vėjavaikiški, novatoriški ir gražūs.

P.S. Beje, su laiku laukite naujienų ir headeryje

Turbūt tie, kurie futbolą įsivaizduoja ne tik, kaip 22 bėgiojančių asilų bandą, žino, jog Lietuvoje žadama keisti nacionalinės rinktinės trenerį, o pagrindinis kandidatas yra Raimondas, kuris jau davė savo sutikimą, telieka išgirsti tik LFF žodį. Baisu. Kažkodėl kitas žodis man burnoje neapsiverčia. Na, nors būna pasaulyje stebuklų, tačiau juk į viską reikia žiūrėti realiai. Be abejo, būtų malonu, jog Raimondas mano nuomonę sudaužytų į šipulius ir per tuos penkerius metus, kuriuos žada praleisti rinktinėje, atvestų Lietuvą į EURO CUP 2016, bet baisiai abejoju ar jis čia išbus bent vieną atrankos ciklą.

Raimondas Žutautas yra garsus Lietuvos futbolininkas, tačiau ne daugiau. Ko gera, garsiausias tuo, kad paskandino Manchester United šia vinimi. Taip, jis ko gero kažkam autoritetas, tačiau jis turi vieną bėdelę – jis neturi trenerio patirties. Bet ir čia Raimondas turi pasiteisinimą: “O kam rinktinės treneriui reikalinga turtinga patirtis? Juk nacionalinės komandos žaidėjai susirenka vos kelias dienas prieš rungtynes, per šį laiką kalnų nenuversi. Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas. Būdamas žaidėju ėjau rinktinės kapitono pareigas, todėl esu pasirengęs šiam iššūkiui”. Gal tam, kad sugebėtų visus tuos žaidėjus, kurie susirenka vos keletą dienų prieš rungtynes paruošti žaidimui ir jį sucementuoti? Tai aplamai, kam nacionalinei rinktinei treneris? Gal užteks tik kapitono žodis?

Žutautas skelbiasi, jog po truputį atnaujins rinktinę, joje įves griežtą tvarką, kas turėtų gadinti mikro klimatą, ir kvies tuos, kurie reguliariai žaidžia. Na, mano nuomone, praktika iš tikrųjų reikalinga, tačiau jeigu nėra pakankamo meistriškumo, tai ir praktika ne ką pagelbės. Tačiau beveik visą tą patį padarė ir kitas garsus SSRS žaidėjas: “Prieš 2010 metų pasaulio čempionato atrankos varžybas prie Moldovos rinktinės vairo stojo buvęs SSRS rinktinės futbolininkas 40 metų Igoris Dobrovolskis. Jis gerokai atjaunino komandos sudėtį, atsisakė daugelio patyrusių žaidėjų. Tačiau moldavai per 10 rungtynių surinko vos 3 taškus, du kartus nesugebėjo įveikti net Liuksemburgo, ir I. Dobrovolskis buvo atleistas.” O I. Dobrovolskio su Raimondu lyginti net neverta.. Beje, dar galima prisiminti Ainarą Bagatskį ir Kauno Žalgirį..

Taigi ar vis dėl to LFF Lietuvos nacionalinę rinktinę regi, kaip smėlio dėžę, kurioje pažaisti gali visi užsinorėję garsūs Lietuvos futbolininkai? Jeigu taip, tai gal nebeverkim, kad lietuviai netiki savo rinktine. Nes to daryti tiesiog neverta…

Ta proga, kad Paulius užkėlė savo 21-ojo gimtadienio fiestą, pribrendo reikalas nuvykti į Klaipėdą. Kaip žinia, Klaipėdą ir Panevėžį skiria 240km, tad važiuoti su mašina kiek ne ekonomiška, o potencialiai ypatingai neekonomiška kitą dieną Tad suderinęs visus tvarkaraščius susidariau maršrutą kelionei Panevėžys – Klaipėda. Pirmus 58km nusigausiu autobusu iki Radviliškio, o tuomet, likusią kelio dalį dardėsim traukiniu! Tiesą sakant, paskutinį kartą autobusu važiavau prieš 5 metus, o traukiniu, ko gero, prieš 15… Tad ši kelionė žadėjo tikrai daug naujų įspūdžių. O jų, patikėkite, užteko, deja, ne visi buvo tokie teigiami..

Pirmosios bėdos prasidėjo Panevėžyje, nes nupirkus dovaną piniginėje liko tik 0,71lt ir SwedBank kortelė, kuri, galvojau, jog praverčia visur, tačiau deja… teko nusivilti jos teikiamais malonumais Autobuso bilietėlis iki autobusų stoties kainuoja 0,75lt, bet man trūko 4centų, tad moteriškė jo nepardavė, tačiau pasiūlė atsiskaityti kortele (Lietuvos Spaudos KIOSKE! Džiugu), taigi šį kart ji išgelbėjo gyvybę. Centre iš bankomato nusiimiau tokią pinigų sumą, kuri man garantuotų saugų parsigabenimą į Klaipėdą ir nuskubėjau stoties link. O čia ir įvyko geriausias momentas, kadangi tų pinigų kišenėje tiesiog NEBELIKO.. O ne Panevėžio autobusų parko autobusams, kasoje bilietų negalima nusipirkti. Tačiau čia mane išgelbėjo iš to pačio autobuso, kuriuo turėjau važiuoti į Radviliškį, išlipęs pažįstamas, kuris ir paskolino tą pačią, mano pamestą, pinigų sumą. Taigi iki Radviliškio vykau šiltu, dviaukščiu Eurolines autobusu.

Radviliškio stotyje nusipirkau traukinio bilietą, ir pastebėjau, kad jis yra ne greitasis, tad į vietą nuvažiuoja per 3:20min, kai tuo tarpu greitasis per 2:20min (na kažkas tokio). Buvau girdėjęs apie tai, kad Lietuvos Geležinkeliai modernizavo savo parką, tačiau mano durna galva pagalvojo, kad tie modernieji ir bus tie greitieji, tad pradėjau laukti to seno kriošėnos Pastebėjau, kad prie pirmo perono stovi apynaujis traukinys, tačiau laukiau įsivaizduojamo savo, tokio seno, surudyjusio. Tačiau kai išgirdau, jog traukinys Radviliškis – Klaipėda išvyksta po 3min, skubiai išbėgau į lauką, tačiau ten nepamačiau jokio seno traukinio, tad grįžau atgal į stotį pasiteirauti pranešėjos, kur čia tas aparatas. Ji pradėjo mosikuoti ir rėkti: “greičiau gi, kiek čia lauks jis”, supratau, kad tas naujasis traukinys ir yra mano kelionės objektas. Nustebau. Jame buvo šilta, daug vietos ir patogu. Netikėjau. Tiesą sakant, tas žodis patogu, ko gero buvo tinkamas apsakyti tik pirmąsias dvi kelionės valandas, nes Klaipėdą pasiekiau su sulūžusia nugara.. Kitą kart rinksiuosi tą greitąjį traukinį, nes jo kelionės trukmė kaip tik pritaikyta, jog nugara dar nejaustų spazmų.

Na, o dabar tarpiniai kelionės ypatumai. Mane labai labai nustebino ir pradžiugino Radviliškio sugebėjimas tvarkytis su šiukšlėmis, kadangi ten, ant kiekvieno lempos stulpo yra primontuota šiukšliadėžė. Dar labai nustebino, kad Gedimino gatvėje prekybos centrą gali rast už kiekvieno kampo, o kas svarbiausia, tai ne Antakalnio lygio parduotuvės, kur nerasi nei Actimel, nei rūkytos dešros, bet Norfa XL, Maxima XX ir kitos, gana nemažos krautuvės…  Prieiname prie Klaipėdos. Nu jau Klaipėdos taksistams, tai ko gero neprilygs niekas.. Kai žmogus pripratęs prie Vilniaus 1,10lt/km atsirandi ten, kur 1km kaina – 2,50, o įsėdimas 4lt, tai gali ir infarktas pasivaident.. Bet šiaip buvęs Global (dabar Kiwi) tikrai visai nieko, ne veltui anas pateko į pasaulio klubų TOP 100. Ir nepykit panevėžietės, bet klaipėdietės tai čystai 3 kartus gražesnės, oops, išsprūdo

Štai tokie įspūdžiai po kelionių, reziumuojant galima sakyti, jog tokios kelionės tikrai praturtina kasdienybę ir suteikia įvairių (ne)malonumų. O ir draugams papsakot yra ką

Sveiki žmonės, grįžtu prie prigimtinės tinklaraščio idėjos – prie tendencijų. Šį kartą vieną jų įžvelgiau mūsų internetinėje visuomenėje. Ta prasme, jeigu nori būti pripažintas blogger’is, turi turėti daug feed’o skaitytojų (tas mažas ikončikas dešinėje, kur rašo: “TAVE SKAITO NET x KIEKIS ŽMONIŲ”). Pavyzdžiui, visų blogger’ių stabas – Džiugas turi net ~6500 sekėjų, tai yra unikumas visoje Lietuvoje – jis geras tinklaraštininkas (beje, po kelerių metų jis bus mano dėstytojas!). O ar aš geras? Ne, aš turiu tik 28 siekėjus, tai yra nemažai, kadangi visą gyvenimą turėjau ~13, tačiau vieną dieną mačiau buvo net 50+, tai buvo kažkas neįtikėtino. Dabar pasistengsiu paaiškinti kokia šios įžangos prasmė.

Pažengę internautai, kurie blogsferoje jaučiasi it žuvis vandenyje, naudojasi įrašų sekimo paslaugomis – RSS. Kas tai? Toks daikčiukas, kuris padeda greičiau sekti norimas naujienas, na tai ir pabandysiu išaiškinti. Tačiau problema, jog mano tinklaraštį seka tiek mažai žmonių, yra ko gera ta, kad mano turinį skaito paprasti, nuoširdūs, kompiuterių dar nesugadinti žmonės, visai tpokie patys kai aš Ar ne? Tikiu, jog jūs tokie mieli.

Paprastas, interneto nesugadintas žmogau, kreipiuosi į tave! Kelk savo levelį internautų akyse, naudok Google reader paslaugomis ir greičiau sek įvairius rašinius, naujienas ir skaitinius. Juk tikiu, kad tu užsuki ne tik į 2vėjai.lt, bet nueini ir į mano draugų Rock’n'Roll’erio bei Jonkos puslapius, galbūt skaitai populiariąją UFB ar viską žinantį Račą. Tuomet pradėk naudotis Google reader, juk su jo pagalba visus šiuos puslapius bus žymiai paprasčiau sekti bei skaityti jų įrašus, kadangi:

a

• Vos tik atsiradus įrašui, jis atsiras ir GReader’yje.
• Visi tinklaraščiai bus vienoje vietoje: tiesiog paspausite vieną mygtuką ir matysite vieno tinklaraščio skaitinius, kitą knopkę mygtelėjus, matysite kitą.
• Jeigu autorius parašys nesąmoningą įrašą, ir po dviejų minučių jį ištrins, jūs vis vien jį matysite, kadangi iš GReader’io jis neišsitrina (galima sakyti, jog galite gauti tokias mini privačias žinutes).
• Tu padėsi pakilti savo mėgstamo tinklaraščio autoriui kilti kitų kolegų akyse.

Kaip pradėti?

Visų pirma, atsirandate RSS ženkliuką, dažniausiai tai būna taškiukas ir du skliaustai – ‘.))’, mano atveju, jį rasite dešinėje pusėje, kur šį ženklą laiko atsilupęs berniukas. Tuomet spaudžiate ant jo, jums išmeta feed’o puslapį, dažniausiai feedburner.com, tuomet ieškote ieškote ir randate knopkę (kas google – tas auksu žiba) ir vėl spaudžiate ją. Patenkate į google puslapį, kur jūsų klausia, kur šį tinklaraštį patalpinti : į homepage’ą arba į readerį? Aišku, jog į Google reader’į, nes jis patogesnis. Turbūt visi turite gmail paštą, tad kai prašys jus identifikuotis, tiesiog įveskite savo gmail adresą ir kodą. Viskas jūs patekote į Google Reader’io karalyste, kurioje galėsite iš vienos vietos skaityti visus, kurie jums prie širdies.

Norėdami įkelti kitus tinklaraščius darote lygiai tą patį ką ir čia, tiesiog einate į jų puslapį, susirandate RSS knopkę ir padarote tą pačią seką – vieną kartą paragavus, negali sustot

Taigi ką, garbieji skaitytojai? Keliame Dariaus reitingą? Spustelėkite ant šito žmogėno, naudokites Google reader’iu ir kelkite savo levelį internautų akyse.

Praeitą savaitę, pirmadienį, įvyko kiekvieno studento laukiamiausias dalykas – pasibaigė sesija. Ir ką gi aš supratau per šį laikotarpį? O gi tai, jog sesija yra vienas šauniausių dalykų studijų metu. Aš šį laikotarpį pavadinčiau atostogomis su minimaliu laiko atsiejimui mokslams. Na tiesa, aukštu vidurkiu pasigirti galbūt ir negaliu – 7,61, tačiau to visai užtenka, jog neprarasčiau valstybės finansuojamos vietos ir visiškai nekvaršinčiau sau galvos dėl mokslo. Tiesa, stipendiją gauti būtų labai malonu, papildomos pajamos niekada nebus pro šalį, tačiau manau, kad reiktų pasikeisti visam iš esmės, kadangi yra tokių žmonių, kurių vidurkis 9,83, tad tektų aukotis ir atsiduoti knygų magijai. Kaip žinia, šis procesas manęs nežavėjo niekada gyvenime.

Be abejo, studijuoju ne pačioje sunkiausioje studijų programoje ir, ko gero, teisininkai, medikai ar kiti studentai, už šį sesijos garbinimą mestų į mane ne vieną akmenį, tačiau aš nekaltas, juk jie patys pasirinko savo gyvenimo kelią. Supratau dar ir tai, jog paskaitų lankymas nėra esminis dalykas, kadangi visą reikiamą informaciją gali gauti iš kursiokų ar pačių dėstytojų atsiųstų skaidrių.

Taigi reziumuojant, galima sakyt, jog ta sesija nėra jau tokia ir baisi. Na, bent jau pirmąjį semestrą, tai tikrai ne Bet kiek teko girdėti, jog kitos sesijos laukia sunkesnės ir tada jau bijosiu, lyg velnias kryžiaus. Tikiuosi, kad tai tik antrakursių sapalionės :/

Visą gyvenimą naudojausi tualetu. Ne paslaptis, naudojomės mes visi, tačiau ar visi naudodavotės tokiu, jog atėję į šią patalpą galite pasirinkti vieną iš dviejų? Aš tokį multi pasirinkimą turiu jau keturius mėnesius, ir žinote, AŠ NĖ VELNIO NESIDŽIAUGIU!

Žinote, iš vienos pusės, tai visai praktiška – pvz. galima su draugu nueiti į tualetą, jis viename, aš kitame, ir kalbėti, ilgai kalbėti, taip bus ką veikti ir net nereikės skaityti knygų (kadangi dėl didelių sienų, į kamurkę nepatenka šviesa). Tačiau pripažinkime, tai skamba kiek nerealiai.

Taigi kokios pagrindinės tokių bendrų tualetų problemos? Garsas. Pavyzdžiui dviems žmonėms nuėjus į skirtingas budeles, neišvengiamai jie abu darys kažkokį reikalą vienu metu, ir žinote, tas garsas, kurį girdi iš svetimos kabinos yra tikrai ‘ne kažką’. O ypatingai blogai būna, kuomet į tą budelę nueina moteris. Klausiate kodėl? Logiška vatsonai, juk mergaitės atsisėda ant tualeto, todėl jų atstumas iki vandens yra trumpesnis, o tai reiškia didesnė smūgio jėga ir didesnis garsas!

Nors tema šiek tiek ne itin švanki, tačiau teisinga. Po gero mėnesio, kol supratau, kad toks darbelių atlikinėjimas man ne prie širdies, niekad daugiau nevaikštau į tualetą, kai ten yra užimta kita kabina. Aš jau geriau pakentėsiu, ar nueisiu nusiprausiu veidą, nei kad kęsiu pašalinius garsus, kurie trikdo ausį ir širdies veiklą

Per šventes mes būname geri. Praėjo Šv. Kalėdos, praėjo Naujieji metai, vėl skaičiuojame naujas metų dienas, tačiau gerumas niekur nepabėga. Iš tiesų, vienas iš pamatinių mano moto: “Gera daryti gera”, tai dažnai akcentuoju ir žinau, kad gerumas žmogų puošia.

Šiandien iš tiesų pridariau daugybę gerų darbų. Visi įsivaizduojame, jog žiemą, pašalus, daugelis susiduria su automobilių problemomis – dažniausia iš jų – neužsikuriantis automobilis. Taigi aš, būdamas gerų pažiūrų, šiandien 6 kartus aukojau savo automobilio akumuliatorių kitų žmonių labui. Ir iš tiesų, gera daryti gera. Ir šiek tiek nustebau, kai Vilniuje žmonės taip pat geranoriškai pasisiūlo padėti, pasiūlo krokodilus, pasiūlo pastumti. Vargu, ar Panevėžyje tai sutiksi ant kiekvieno kampo. O šiandien tai girdėjau, bene 3 kartus (iš 6). Stulbina!

Tačiau.. Tačiau kas iš to gerumo, jeigu už gerumą gauni išdaužtą posūkių stikliuką, kai kažkoks tuparezėas sumąsto vidury kelio įvažiuot kitai mašinai į užpakalį? Taip. Šiandien buvau automobilių incidente, automobilis nukentėjo ne smarkiai, aš iš viso ne, tad galite nepergyventi.. Tačiau gaila, gaila, jog gražioji salota turės fanarą… Ir nežinia, ar čia likimo pirštas, ar kažkas siunčia signalą, kad nebereikia gelbėti kitų?

Žinot, iš tiesų nesitikėjau, kad tai įvyks. Nesitikėjau, kad www.2vejai.lt ištvers vienus metus, kadangi pačioje pradžioje visi sakė, jog išlaikyti blogą yra be galo sunku. Tačiau aš tai padariau, aš sugebėjau tai padaryti.

Per šiuos metus atsirado skaitytojų gretos, kuriems mano blogas paliko gerą įspūdį, tačiau dažniau jį skaitydavo pažįstamieji. Nors dėl to visai nesiskundžiu, skaito tie, kuriems įdomu. O jeigu mano mintys kažkam įdomios, tai prašau – toks mano ir tikslas

Neskaičiuosiu įrašytų įrašų, bet jų būs apie 200, neskaičiuosiu komentarų, tiesiog palinkėsiu jum gerų gerų metų! Daug laimės ir SVEIKATOS