Tęsiame mano rašinių seriją, šį kartą darbas ne toks išbaigtas ir gražus kaip ankstesnis, bet taip pat vertas būti TOP kolekcijoje.
Praradimų gali būti daug ir įvairių – tai ir sveikatos, ir turto, ir draugų, ir džiaugsmo. Žinoma, žmogui susitaikyti su praradimais nėra lengva, tačiau tai jokiu būdu negali sumenkinti gyvenimo grožio.
Susirgus nepagydoma liga pradedama kitaip žiūrėti į gyvenimą, iš naujo atrandamos vertybės. Nors daugelis, sužinoję, jog dienos jau suskaičiuotos, turi pateisinamą priežastį nekęsti gyvenimo, bet jie taip nedaro. Atvirkščiai, atrodo, kad žmogus sustiprėja ir įgauna didesnį norą gyventi. Geriausias pavyzdys J. Ivanauskaitė. Nepaisant to, jog ji kovojo su vėžiu, ši rašytoja sugebėjo skleisti džiaugsmą skaitytojams, tiekti optimizmą aplinkiniams. Visiškai nepasiruošusį, liga užklupo ir V. Kernagį, kuris po šio įvykio atsitvėrė tylos siena, tačiau, susitaikęs su likimu, grįžo į viešumą, ir tai padarė su šypsena veide. Jo pasitikėjimas įkvėpė kitus, savo gera nuotaika maestro tiesiog užliūliavo žmones. Taigi sakyti, jog nepagydoma liga – tai lyg karstas, kurį turi nešti ant pečių likusį gyvenimą, yra visiška netiesa – tokie žmonės būna netgi laimingesni už sveikus.
Išgyvenus dvasinę traumą dėl žmogaus netekties, kai kančia nurimsta, sustiprėjama dvasiškai, nes gyvenimas suteikia atsparumo įveikti negandas. Ne veltui sakoma, „kuo skaudesnė pamoka, tuo geriau ją išmokstame“. Tai žinau iš asmeninės patirties. Išlydėjus draugą į amžinojo poilsio vietą, gyvenimas atrodė niūrus. Tačiau bėgant laikui viskas užgyja. Dabar draugo nebėra, bet liko mūsų prisiminimai, ir apie juos pagalvojus, gyvenimas parodo savo grožį. Toks pat grožis skleidžiamas ir prisiminus R. Janavičių, kurį pasiglemžė liga. Jo mirties metinių dieną, radijo stotis „Pulsas“ visą valandą grojo vien tik šio dainininko dainas, tai buvo priminimas, kad šis dainininkas dar gyvas mūsų širdyse ir mums jo trūksta, tačiau prisiminimai apie jį žmonėms suteikia ir džiaugsmo. Likimo nepakeisi, telieka susitaikyti ir priimti jį tokį, koks jis duotas Dievo iš aukščiau, nes tik tada gyvenimas vėl spindi grožiu.
Materialiai nukentėjus, gyvenimas ne tik atima, bet ir duoda pamoką bei galimybę pradėti viską iš naujo, pradėti nebekartojant praeities klaidų. Patyrus skaudžius praradimus, pradedama kitaip žiūrėti į tai, ką turėjai. Antrosios sovietizacijos metu, daugeliui nepatiko rusų valdžia, tačiau prasidėjus trėmimams šie žmonės suprato – jau geriau nepatinkantis totalitarinis rėžimas, nei visiškas atskyrimas nuo namų bei šeimos. Tremtiniai grįžo namo, tiesa, jau ne tokie, kokie buvo iki kelionės į Sibirą, bet jie vis vien tuo džiaugėsi. Kitas pavyzdys uragano „Katrina“ nuniokotas Naujasis Orleanas. Visas šis miestas buvo užpiltas vandeniu, namus nusinešė vėjas, o žmonės išsikraustė į pabėgėlių stovyklas kitose valstijose, tačiau pasibaigus visiems šiems įvykiams jie visi sugrįžo atgal. Dabar šis miestas klesti, jame vyksta statybos, atgyja pramonė, žmonės vėl laimingi. Kai žmogus gyvenimo iššūkį priima kaip išbandymą, jis išlieka, tampa stipresnis ir iš naujo suranda egzistavimo prasmę.
Praradimai, pasireiškiantys kaip fizinės ir dvasinės sveikatos sutrikdymais bei materialinė žala, ne tik nesunaikina gyvenimo grožio, bet jį dar labiau išryškina. Juk gyvenimas – vienintelė dovana, kurią gauna be išimties visi, tačiau tos dovanos svarbą pajusti gali tik tie, kurie atsiduria prie praradimo slenksčio.
Nėra panašių įrašų.
