2 Vėjai

Turbūt vienas iš gražiausiu bei geriausių mano darbų ‘ever’. Kažkaip norisi pasidalinti, parodyti. Be kita ko, sulaukti kritikos/vertinimų.

Meilė – tai jausmas, kurio negali paimti į ranką, tačiau tai yra brangiausia, ką gali turėti. Ją pajautę žmonės tarsi užsiaugina sparnus, kurie gali nešti toli toli. Taigi meilė padeda mums tapti laimingesniems ir, be abejo, labiau subrendusiems.

Mylintis žmogus suvokia, kad duoti yra svarbiau nei imti. Jis rūpinasi bei aukojasi kitų labui, nepaisydamas asmeninės naudos. Toks buvo S. Daukantas, toks buvo ir M. Valančius. Tačiau turbūt daugiausiai savo širdies bei meilės kitiems išdalino V. Kudirka. Šis visuomenės veikėjas skleidė savo išmintį tuomet, kada jos labiausiai reikėjo lietuviams. Nepaisant to, kad sirgo džiova, V. Kudirka buvo „Varpo“ redaktorius, Lietuvos laisvės šauklys. Be kita ko, sukūrė Tautišką giesmę. Tokie pat Lietuvos laisvės šaukliai buvo ir Persitvarkymo Sąjūdžio nariai. Jie skelbė tas vertybes, kurios ruseno lietuvių širdyse, tačiau dėl totalitarinio rėžimo, negalėjo jų parodyti. Būtent LPS iniciatyvos dėka, Lietuva jau 19 metų laisva. Visi šie žmonės pasižymėjo vienu bendru bruožu – meile kitiems, dėl kurios jie tapo subrendę, tikri autoritetai paprastiems gyventojams.

Meilė atveria pačiam žmogui nežinomus dvasinius turtus ir gebėjimus. Dėl mėgstamo užsiėmimo žmonės gali aukotis ir tuo džiaugtis. Toks buvo J. Miltinis, kurio vardu šiandien Panevėžyje pavadintas teatras bei mokykla. Šis žmogus mylėjo meną, tad ilgus metus užsienyje mokėsi aktorystės subtilybių. Grįžęs į Lietuvą, J. Miltinis Panevėžyje įkūrė teatrą, kuriam vadovavo ištisus dešimtmečius. Šį miestą pavertė kultūros židiniu, garsėjančiu savo spektakliais bei aktoriais visoje šalyje. Ir visa tai darė iš meilės savo veiklai. Vedami tokių pat paskatų, Lietuvą garsina bei tikrą žygdarbį daro ir „Tūkstantmečio Odisėjos“ buriuotojai. 120 žmonių, be jokios vyriausybinės paramos plaukia aplink pasaulį ir siekia suburti lietuvių bendruomenes švęsti mūsų šalies vardo tūkstantmetį. Būtent tokia meilė savo veiklai atskleidžia tikrąją brandą. Tik žmogus, kuris atiduoda visą širdį, supranta turįs iki šiol neatskleistų gebėjimų bei vertybių.

Žmogų subrandina ne tik meilė, bet ir praradimai. Susirgus nepagydoma liga pradedama kitaip žiūrėti į gyvenimą, iš naujo atrandamos vertybės. Nors daugelis, sužinoję, jog dienos jau suskaičiuotos, turi pateisinamą priežastį nekęsti gyvenimo, bet jie taip nedaro. Atvirkščiai, atrodo, kad žmogus sustiprėja ir įgauna didesnį norą gyventi. Geriausias pavyzdys J. Ivanauskaitė. Nepaisant to, jog ji kovojo su vėžiu, ši rašytoja sugebėjo skleisti džiaugsmą skaitytojams, teikti optimizmą aplinkiniams. Visiškai nepasiruošusį, liga užklupo ir V. Kernagį, kuris po šio įvykio atsitvėrė tylos siena, tačiau, susitaikęs su likimu, grįžo į viešumą, ir tai padarė su šypsena veide. Jo pasitikėjimas įkvėpė kitus, savo gera nuotaika maestro tiesiog užliūliavo žmones. Taigi sakyti, jog nepagydoma liga – tai lyg karstas, kurį turi nešti ant pečių likusį gyvenimą, yra visiška netiesa – tokie žmonės būna netgi laimingesni už sveikus.

Žmogaus, kuris suvokia, jog svarbiausia yra duoti, o ne imti, širdyje gyvena meilė. Ji atveria nepaprastus gebėjimus bei dvasinius turtus, tačiau kartais tai suvokiama ir patyrus skaudžius praradimus. Tokie žmonės pasižymi branda, kurią jiems suteikia meilė.

Nėra panašių įrašų.