Šiandiena prabudau ne nuo vyturių čirenimo, gaidžio giesmės ar, kaip dažniausiai nutinka, žadintuvo melodijos. Pabudino tėvų atneštas laikraštis į lovą ir paraginimas pažiūrėti. Oplia.. nustebau, Respublikos pirmajame puslapyje puikuojasi mano lietuvių kalbos nuotrauka ir nukreipimas į 12psl. Pažiūriu, o ten puslapio ilgio interviu. Geras, juk ne kiekvienas mokinys išvysta savo mokytoją respublikiniame dienraštyje. Įdomu ir teisinga, peršasi tokia išvada. Apibendrinant, šį interviu skirstyčiau į dvi dalis.
- Pirmoji. Ne itin aktuali man. Nors reformos švietime asmeniškai liečia ir mane, tačiau nieko nepakeisi, tenka susitaikyti su valdžios norais ir dirbti toliau. Beje, G. Soroso ir jo darbų nežinau, tačiau esu tikras, jog V. Tomkui, antrasis mano mokytojos sakinys, buvo lyg medus meškai.
- Antroji. O štai čia tai galime pakalbėti plačiau. PRITARIU!!! Nežinau kaip dar labiau išreikšti savo palaikymą. Visiška tiesa, apie kurią ir norėčiau pašnekėti šiandien. Beje, iš dalies tuo džiaugiuosi, kadangi bus lengviau išlaikyti egzaminus, tačiau čia tik juokas pro ašaras.
Neslėpsiu, dažnai tenka pakalbėti su įvairių dalykų mokytojais, ir vienas iš klausimų, kurį būtinai užduodu jiems, skamba taip: “Kaip manote, mokinių lygis smunka?” Labiausiai patiko vienos mokytojos atsakymas (beje, visi lyg susitarė pritarė mano minčiai): “Jeigu anksčiau moksleivių gabumų smukimas pasireikšdavo kas trečia laida, tai šiais laikais tai ryškiai matom kiekvienais metais.” Kaip to gali nejausti mokytojai, jeigu net aš tai suprantu. Prieš 6 metus išėjusi laida, mūsų mokyklą pakėlė į neregėtą aukštumą: tuomet galėjome didžiuotis, jog pagal gerumą esame 3 įstaiga Panevėžyje, nusileisdami tik labai gilias tradicijas turinčiai J. Balčikonio gimnazijai ir 5 vidurinei. Tačiau bėgant metams, šis įvaizdis visiškai sumenko, šiuo metu esame kažkur vidurio viduryje, garsėjame tuo, jog priimame ‘beleką’, jog mūsų direktorius mušeika ir t.t. Kas dėl to kaltas? Manau, jog dauguma mokytojų, kurie dirbo tada, dirba ir šiandien. Tad atsakymas aiškus – vaikai. Ir paskutinis akcentas, kuriuo norėčiau patempti M. Karkos vidurinės vardą yra tas, jog tikiu, kad ši, paskutinė šios mokyklos laida, paliks įstaigą stipriai trinktelėdama duris ir sugražindama dalelę, prieš penkmetį buvusio gero vardo. Kadangi, mano įsitikinimu, čia esą šauniausi moksleiviai, buvę mokiniais per pastaruosius tris metus.
O dabar grįžtame prie tikrosios temos – vaikų protinių gebėjimų mažėjimas pastaraisiais metais. Iš ko tai sprendžiu aš, nebūdamas mokytoju ir tiesiogiai nesusidurdamas su vaikais? O gi egzaminų. Štai čia 2007m. lietuvių kalbos rezultatų analizė.
Matosi, jog mažiau taškų, kad išlaikytų reikėjo 2004m., o 2003m. reikėjo mažiau stengtis, kad gautumėte balą 60-100 ribose. Palyginikite 2002m bei 2007m, skirtumas 20% taškų, sakyčiau, jog nemažai. Lygiai tokia pat situacija ir istorijos moksluose.
Ta pati situacija ir matematikoje. Tiesa, yra viena maloni staigmena, tačiau ir ji pagrindžia tai, kad vaikai tampa vis labiau priklausomi nuo kompiuterių. Taip, tai anglų kalba. 2004m. norint gauti 100balų tereikėjo gauti ~80 taškų, kai tuo tarpu 2008m. už tą patį rezultatą turėjo gauti 94taškus. Šiek tiek iškalbinga, taip? 
Be kita ko, užtenka pažiūrėti į 6/7/8 (-okų) elgesį mokykloje ir supranti, jog vyksta “back to past” procesas.. Tikrai, debilėjame neapsakomais greičiais. Bet gal ir gerai, juk šiuo metu visi skundžiasi, jog į profesines mokyklas niekas neina, tad turėtų po keletos metų šių įstaigų paklausa padidėti.
Panašūs įrašai:
Faktas. Bet dar klausimas ar patys vaikai kalti, ar tėvai išauklėjantys vaiką, taip, kad mokslas jam būtų žemiausioj vietoj.
Šitoks mokinių tingėjimas mokytis duoda atitinkamus rezultatus. Bet labiausiai tai trikdo mane ne rezultatai. Nors laikau save vidutinybe, lygindama su prieš 3-4 metus baigusiais vidurinę draugais (na jų genijais nepavadinsi, eiliniai tokie buvo), dabartiniams classmate’ams aš vos ne marsietė. Ir svarbiausiai tai, kad mano +-neblogos žinios jų tarpe atrodo nenormaliai, o jei netyčia pasakai “istorija man patinka” tampi išvis kažkokia atmata. Liūdna.
Am, manyčiau, jog šiais laikais smarkiai kritęs tėvų vaidmuo, palyginus su pokario metais. Tad jų kaltė nėra tokia didelė, kokia pačio vaiko. Tėvai ir mane spausdavo, liepdavo mokytis, tačiau nenorėjau pats, todėl ne itin ir stengiausi.
Tauta debilėja ne dienom, bet valandom. Ir tas aiškiai matosi, iš tavo paskutinio teiginio. Bet nemanau, kad į tai nereikia kreipt didelį dėmesį, tegu galvoja, ką jie nori. Svarbiausia tik pačiam nepatikėt, jog žinojimas priveda prie atmatos titulo.