Ta proga, kad jau praktiškai atostogos, o mano užsiėmimo ratas tokiu laiku gana mažas, nusprendžiau atnaujinti savo blog’o kolekciją. Tad sveikučiai visi visi, ir maži, ir dideli. Šiandiena norėčiau pasisakyti apie literatūrą. Vieni skaito fantastiką, kiti detektyvus, treti kitką etc. ir tai juos kabina. O štai aš, skaitau ir tai, ir anai, bet vis vien nežinau, kas mane kabina labiausiai. Skaičiau ir D. Browno “Da Vinčio kodą” – patiko, skačiau Šatrijos Raganos “Sename dvare” – irgi visai nieko, skaičiau ir dar kitų knygų, tačiau nesupratau savo žanro. Kol vieną dieną į mano rankis pakliuvo vienas kūrinėlis, neilgas, šmaikštus ir daug pasakantis. A. Škėma jį parašė.
Mokytoja per pamoką davė rašyti šios novelės, teksto suvokimą. Be abejo, kad tai atliktum, reikėjo perskaityti ją. Aš tai dariau.. ir tyliai prunkščiau, iš juoko. Paskaitykite, nors A. Škėma ir buvo šizofrenikas, tačiau šis tekstas yra aukščiausio lygio 
Kiek praėjus laiko, į galvą šovė mintis, jog kiti ironiškieji tekstai man taip pat paliko nemažą įspūdį. Kad ir B. Sruogos “Dievų miškas”, ironiškai aprašomas gyvenimas lageryje, tačiau šis žiaurus laikas sutinkamas su šypsena veide ir tai daro tekstą labai patraukliu. Visai neprastai “suėjo” ir S. Clarke “Vieneri metai mėšle” ir “Tikras mėšlas”. Tikrai ne atsisakyčiau perskaityti ir trečiosios šios serijos dalies.
Taigi išvada tokia, jog literatūros rūšis, kuri kabina mane labiausiai – ironija. Ar tik man vienam, ar ir jums atrodo, jog ironiškas požiūris į gyvenimą kartais suteikia daugiau laimės nei burbėjimas sau panosėje?
Nėra panašių įrašų.
Ar tik nepainioji Škėmos su jo herojumi Antanu Garšva (dėl šizofrenijos)?
Ne, mieloji Hempiptera, nepainioju dėka
Čia viena iš citatų: “„Baltos drobulės“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma.” Tai argumentuoja, jog ir pats A. Škėma, savo personaže A. Garšva naudojo autentišką medžiagą. O šiaip tai net vadovėlyje rašė apie jo liga 