Vakar apturėjome susirinkimą tiek mums, mokiniams, tiek ir mūsų tėvams svarbia ir rūpima tema. Diskutavome išleistuvių klausimu. Būtent apie šį įvykį ir minėjau, savo, šios savaitės supratimų rinkinėlyje, kuomet suaugusius žmones prilyginau vaikams. Buvo daug netvarkos, čirškalo netgi jovalo, tačiau esminius dalykus sustatėme į reikiamas vietas ir bent jau tas faktas mane džiugina. Buvo iškelta daugybė probleminių klausimų, kurie be abejo, šiais sunkiais laikais, daugiausiai susiję su finansais. Supratau, išleistuvės visgi yra brangus malonumas, bet juk tai pati smagiausia šventė, – kaip minėjo mano draugas Ernestas – “kuomet jau būni visiškai atsipalaidavęs, nes žinai egzaminų rezultatus, turi atestatą savo rankoje ir tai paskutinis tavo kontaktas su mokykla.” Tačiau, norėčiau pabrėžti, kartu tai ir liūdniausia šventė, juk būtent po šios dienos visi ryšiai su klasiokais yra nutraukti. Jie tampa tik draugais ar pažįstamais, kadangi tokio statuso, kaip klasiokas – nebeliks. Kiek iš jų ir toliau aktyviai reikšis tavo gyvenime niekas nežino, tai priklausys nuo aplinkybių, bet manau, kad svarbiausius bei brangiausius ryšius išsaugosiu.
Tačiau apie ką aš čia dabar? Esmė tame, kad išleistuvių šventės organizavimas sukelia didesnių rūpesčių nei šimtadienio ar paskutinio skambučio todėl, jog į ją įeina visi: tėvai, vaikai, mokytojai, administracija. Ši šventė skirta visiems, o tai reiškia, jog viskas turi įtikti ne tik mokiniams (kuriems balius yra vykęs jei tik yra vieta kur švęsti ir ką gerti 
), bet ir jų artimiesiems bei pedagogams. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė smulkmenėlių, tokių kaip gėlių, dovanų, lankstinukų pirkimas, banketo ruošimas ir t.t. Todėl šiai šventei yra renkamas organizacinis komitetas, kuris susideda iš tėvelių bei kelių mokinių. Va čia ir priartėjome prie pagrindinės minties. Į šį negausų būrį, deleguotas klasiokų, patekau ir aš.
Galite laikyti mane pagyrūnu, tačiau man bus nusispjauti. Šį kartą, iš tiesų savimi didžiuojuosi. Ne todėl, kad pirmas sužinosiu įvairias naujienas šia tema, o todėl, kad bendraklasiai mane pačiu pirmu numeriu ten paskyrė. Reiškiasi, jog mano veikla tiek klasės, tiek mokyklos, tiek ir visuomeniniame gyvenime padėjo šiokius tokius pamatus mano asmenybei. Asmenybei, kuria žmonės pasitiki ir nori, jog būtent ji atstovautų jų interesams šiame reikale. Taigi ar didžiausia garbė pasiekiama ne tada, kai tave pripažįsta tie, kurie tave mato kas dieną? Manau taip. Tad dėkui, šiandiena pasijutau maža dalelyte laimingesnis, nei vakar, užvakar ar kurią nors kitą dieną.
***
Tad visi gerbiami klasiokai, jei skaitote šį tinklaraštį, o kiek žinau – skaitote, prižadu, jog stengsimės ir dėsime didžiausias pastangas, kad ši ateinanti šventė įstrigtų jūsų atmintyje iki grabo lentos.
Pagarbiai,
Darius.
Nėra panašių įrašų.
isrinko nes niekas daugiau nenorejo
Joo. Daleiskim taip ir buvo.
Beabejo, koks gi kitas abiturientų “lyderis” leisis būt taip išjuokiamas ir pastatomas prie nešvariausio darbo – pinigų rinkimo..
o dėl vienbalsio tavo išrinkimo į komitetą.. hm.. nejuokink vištų.
Dar apie 1000-mečio vaiką, ko gi neparašei? Jukten irgi būsi pagerbtas tarp abiturientų, kaip vienintelis norintis dalyvaut. Net stengtis nereik, jau laimėjai ;D apgailėtina
Mieloji,
didvyris – tai ne tas, kuris sugeba tiesiai šviesiai pasakyti norimus žodžius, tačiau tai darydamas pasislėpęs po širma. Toks žmogus – tik bailys.
Tikrasis didvyris tas, kuris sugeba pasakyti savo žodžius akis į akį, tačiau be jokio maskarado.
Žinai, tapai tokiu žmogumi, su kuriuo įmanoma kalbėti tik interneto pagalba, tad nesistebėk, kodėl realybei nėra jokio noro prieiti ir tart tau žodį.
Beje, tau aiškino šiandien kada vartoti žodį “tačiau”, tad savo komentare gali jį pašalint, visai ne į temą ;]
Yea! Visuomet geriausia peikti, TAČIAU kartais ir pozicija kalta, ne vien opozicija.
P.S. čia jei ką:
tačiaũ
1. bet, vis dėlto (sakinio dalims, sujungiamųjų sakinių dėmenims arba savarankiškiems sakiniams jungti priešpriešos bei neatitikimo santykiu)
2. antroji porinio jungtuko dalis, rodanti ryšį su nuolaidos šalutiniu sakiniu.
Ir dar jei ką, be abejo tai atskirai, juk ten irgi atskirai. beje žodis realybėje turėtų būt, tad dar kart kartoju, bet kitaip: “pažiūrėkime ir į savo daržą.”
Vien tik taisyklėmis vadovautis neverta. Reikia atsižvelgti į konkretų atvejį ;]
Taip pat gali nekaltint manęs jog esu pasislėpus už širmos, pats lygiai toks pat esi. Manau supranti, apie ką aš.