Turbūt vienas svarbiausių reikalavimų, norint, jog su pasimėgavimu dirbtum savo darbą yra motyvacija. Ją turi suteikti kažkuris “aukštesnis” asmuo. Kaip ne keista, tačiau apie šį dalyką, universitete mokomės gana daug: per vadybos teoriją ir anglų tai yra atskira tema, o komunikacijos įgūdžiuose dažnai pasikalbame. Tačiau kada motyvacija yra būtinai reikalinga, o kada galima apsieiti ir be jos?
Gyvenime turėjau ir tokių, ir kitokių pavyzdžių. Dirbant radijo stotyje “Pulsas”, prisipažinsiu, su manim viršininkai elgėsi ne itin draugiškai, šiek tiek apgaudinėdavo ir t.t. Nors iš tiesų tas darbas man be galo patiko, tačiau bėgant laiko liko vis mažiau jėgų ir noro kiekvieną dieną ten vėl ir vėl eiti.. Tuo laiku bent jau reguliarus atlygis ar bent jau malonios staigmenėlės būtų labai puikiai tikusios. O štai dabar, dirbant Cido Arenoje, man motyvacijos užtenka su kaupu: dirbu patinkantį darbą, žiūriu krepšinį, palaikau komandą, susipažįstu su naujais žmonėmis, priedo gaunų įvairių kvietimų, ar kitokių naudingų daiktų. Tad kas gali būti geriau? Manau, tikrai geras darbelis, nors aišku gaila, jog jis ne nuolatinis.
Tačiau vakar diena šiek tiek pakeitė mastymą, kadangi per eilines, gana nuobodžias varžybas (Techasas iškovojo pergalę 31 taško skirtumų!), per pertraukėlė prie manęs priėjo R. Brazauskas (o kas nežino, tai čia tas žmogus, kuris vadinamas geriausiu pasaulio teisėju) ir pagyrė, kad turiu tikrai gerą balsą. Be kita ko, pasibaigus varžyboms šis žmogus mirktelėjo akimi, parodė nykštį ir pasikvietė į šoną, išsakė dvi menka reikšmes pastabėles ir dar kartelį pagyrė bei palinkėjo sėkmės. Suprantu, jog visa tai buvo skirtam tik tam, kad nepagalvočiau, jog jis yra vien tik kritikuojantis žmogus, tačiau tai iš tiesų paliko gana malonų įspūdį.
Būtent toks, mano nuomone, ir turėtų būti tikras vadovas, norintis, jog jo pavaldiniai ar kolegos dirbtų visa jėga. Pasvarstykime, teisėjas, kuris yra pasiekęs viską: teisėjavęs Eurolygos, Europos čempionato ir net Olimpinių žaidinių finalui, paskambina jaunam kolegai, kuris ‘švilpia’ eilinėse miesto pirmenybėse ir pasako, jog “gerai švilpi, buvo tik keletas ginčytinų epizodų, tačiau tai su patirtimi”. Patikėkite, jaunasis teisėjas keletą rungtynių jaus pagyrimą ir kartu stengsis švilpti dar geriau. Beje, tai irgi realus atvejis.
Taigi ar daug tokių Lietuvoje žmonių, kurie gali vadinti save aukščiausiu autoritetu kitiems, galėtų prieiti prie nepatyrusio žmogaus ar tuo labiau jam paskambinti ir pagirti už gerą darbą bei švelniai išsakyti truputėlį kritkos, kuri privers tą žmogų dar labiau stengtis ir nebekartoti klaidų?
Nėra panašių įrašų.
Tai štai ta istoriją, kurią minėjai
Ir išsakė palaikymą.
Jis nekritikavo tavęs, jis pataisė tavo darbą
Tai ne kritika, tai jau žymiai aukštesnis bendravimo lygis
Kritikos apibrėžimas – “vertinimas remiantis kokiais nors kriterijais, tikrinant turinį.”
Čia ir yra aukštasis pilotažas.
Taigi iš dalies negalima teigti, jog tai nėra kritika, kadangi jis įvertino mano darbo turinį. Iš čia galima išskirti dvi kritikos formas: pozityvi – mane pagyrė ir konstruktyvi – išsakė neigiamus dalykus ir pateikė tobulėjimo variantą.
Na, bent jau toks apibrėžimas. Tačiau, sutinku, kad tai nėra pats taikliausias pvz. į tai, apie ką buvo kalbama
Tačiau neklystančių nėra
O gal tiesiog iš to, jog žmogus turi milžiniškos patirties bendravimo srityje, jis gali viską išsakyti taip, jog tu lieki viską supratęs visiškai skirtingai, nei kad yra iš tikrųjų?
Aš lieku prie aukštojo pilotažo versijos
Ir dar manau, kad tai ne vien patirtis. Jei tai būtų vien patirtis – visi vyresni žmonės darytų tokią įtaką
O man atrodo, kad žmonės, kurie iš tikrųjų yra autoritetai tam tikrai visuomenės daliai, savęs tokiais nelaiko – jie paprasčiausiai myli tai, ką daro, ir nespjauna į kitus žmones.