Žinote, šimtadienio metu mačiau klasiokių, kurios sėdėjo už manęs, joms bėgo per skruostą ašaros, kartu su savimi nusitempdamos ir tušą. Tai atrodė, kažkaip.. taip.. LIEVAI. Nu tipo, ko čia verki, gi šiandiena lafa, šiandiena linksma, visi šokame, dainuojame, trypiame. Dešimtokai parengė tikrai gerą šventę. O tau, lyg būtų viso to mažo, dar reikėjo apsiverkt.. Nu visai, mieloji, ne į temą čia.
Tačiau vat, praėjo kelios dienos po viso renginio. Ir aš supratau. Supratau tai, kad blemba.. Nėra čia ko džiaugtis, jog jau šimtadienis. Visai greitai prabėgs šie trys mėnesiai ir tuomet vienas kitam sakysime:
- Lik sveikas, drauge, sėkmės kuriant savo gyvenimą.. Be manęs, be klasiokų, be senų draugų, pakeičiant juos naujais.
Ir viskas, galbūt tai bus paskutinis kartas, kai aš jį matysiu savo akyse. Na žinoma, vyks klasės susitikimai ir t.t. Tačiau palyginus, kai 12metų diena iš dienos matei tuos pačius veidus, tai viena diena matymosi per 5 ar 10 metų, bus juokas.
Iš tikrųjų, gailiuosi, kad per šimtadienio balių nepadariau daugelio dalykų, jeigu atsuktų laiką, daryčiau kai ką, kiek kitaip. Būčiau su draugais, aš su jais buvau ir dabar, tačiau visą tai daryčiau su dar didesne ugnele, norėčiau daugiau pabendrauti, galų gale su VISAIS išgerti drauge. Ir vėl nuotaika šiek tiek krenta, ir vėl ji panaši į tai, kas buvo prieš keletą dienų, apie kurią jau rašiau.
Tad štai tokia gaidele suprantu, kad nenoriu laukti paskutinio skambučio, nes tuomet.. tuomet bus tikrai sunku. Nors mūsų klasė niekuomet nebuvo ta pavyzdinė, kuri kartu ne tik mokykloje, bet ir už ribų, galiu drąsiai teigti, kad ji man PATINKA! Ir jei reiktų rinktis, rinkčiausi lygiai tokią pačią, kadangi kartu mes matėme daugybę skaisčių epizodų. O jei jų užtenka, kam reiktų kažką keisti?
Tad ta proga, dabar klausau:
The French Touch – I Feel Alone
Panašūs įrašai:
