12 metų, praktiškai diena iš dienos, keliavau per šią gimtąją – Dariaus ir Girėno gatvelę. Ir žinote, viso to rezultatas, tiesiog neaiškus jausmas – stovi štai čia, ir galvoji – nori verkt, tačiau nesupranti, šios ašaros džiaugsmo ar liūdesio? Bet juk mokslininkai jau senai nustatė, jog šypsantis dirba daugiau veido raumenų, tad manau, „išsiviepkime“ ir keliaukime į kitą gyvenimo etapą.

Bet iš tiesų ašarų nebuvo, tačiau juk mes vyrai – mums ne valia verkt, taip? Bet širdyje slogus šiurpuliukas buvo.

Taigi apie viską nuo pradžių:

Mūsų kortežą sudarė 8 vaikų mašinos + traktorius, kuris pasijungė vėliau.

Taigi apie devintą valandą pradėjome puošti mašinas.

Ir patraukėme pas auklėtoją!

Pasveikinę auklėtoją, išgėrę šampano, įteikę dovanas bei rožes keliavome linksmai pasivažinėti po miestą, o viską vainikavo pagrindinis akcentas naujutėlis traktorius, kuris ir pristatė mūsų mylimą mokytoją į mokyklą.

Na, o štai čia vyko priėmimas. Dieve, tokio orginalumo, bet kartu ir jausmo nesitikėjau. Įsivaizduokite – fojė, pilnut pilnutėlė, visi kampai nusėti žmonėmis, visur, kur ėjome, buvo pilna vaikų. Jie visi rėkė, šaukė, džiaugėsi, kišo lapukus ir parkerius bei prašė parašo. Įžengus į mokyklą per kojas visą kūną nubėgo toks šiurpuliukas, kokį seniai bebuvau pastyręs. Tikrai neapsakomas, ir turbūt, kartą per gyvenimą patiriamas jausmas.

Toliau sekė paskutinė pamoka, o po jos keliavome į aktų salę, kurioje vyko paskutinio skambučio renginys. Visko papasakoti jau nebeišeis, kadangi, kad perteiktum jausmus, mintis bei vaizdus, reikėjo ten būti ir viską matyti, nes iš pasakojimų nieko nesuprasi

Tad toks tas Mykolo Karkos vidurinės mokyklos paskutinis skambutis!

Žinote, šių metų rugsėjo 1 šventėje auklėtoja davė lapą – jame reikėjo parašyti savo siekimus, norus dvyliktoje klasėje.

Turbūt daugeliui tai sukeltų tiesiog juoką. Kodėl? Todėl, kad šio blog’o autorius yra lama, tiesiogine to žodžio prasme. Vienuoliktoje klasėje turėjau 6,96 vidurkį! Svajonės apie TOP 5? Gosh, žmogau – ATSIBUSK! Bet žinot, gyvenu su tokiu mąstymu, jog gyvenimas su sunkiai įgyvendinamu tikslu yra geresnis, nei gyvenimas be jokio tikslo. Ir nepatikėsite, tačiau po pirmojo pusmečio likau 6, su 8,25 vidurkiu. Antrojo pusmečio galutinės rikiuotės nežinau, tačiau mano 8,88 vidurkis, manau, be jokių abejonių pastumės mane į tą, taip siekiamą penketuką geriausiųjų! Vis dar manote, jog dideli norai tai tik svajonės? Ne. Konkretus ėjimas tikslo link atveria didžiulius galimybių vartus.

Tiesa, jeigu yra žmonių, kurie teigia, jog norint baigti mokyklą “labai gerai” (apvalinant 8,88, gautųsi 9) reikia nežmoniškų pastangų, daug laiko ir žiauraus darbo, ateikite pas mane ir meskite į mane akmenį, kadangi aš niekada gyvenime su tuo nesutiksiu. Kas mane pažįsta tikrai žino, jog mano skiriamas laikas mokslams tikrai neviršijo pusės valandos per dieną. O kartais tekdavo tik susirinkti manatkes ir sudėti jas į kuprinę.

Štai tokie mano pamąstymai ir tiesa apie mokyklą ir mokslus. Dieve, ilgėsiuosi šių antrųjų namų, ypač auklėtojos, kuri pirmuosius metus būdavo lyg kirvis, tačiau bėgant metams, bręstant ir susitupėjus supratau, kad tai geriausia mokytoja, kurią galėjome gauti. Jei pasiūlytų viską atsukti ir pasikeisti mokytojas – niekuomet to nedaryčiau.

]]> http://www.2vejai.lt/rytoj-didinga-diena/feed/ 4