Raimondas Žutautas yra garsus Lietuvos futbolininkas, tačiau ne daugiau. Ko gera, garsiausias tuo, kad paskandino Manchester United šia vinimi. Taip, jis ko gero kažkam autoritetas, tačiau jis turi vieną bėdelę – jis neturi trenerio patirties. Bet ir čia Raimondas turi pasiteisinimą: “O kam rinktinės treneriui reikalinga turtinga patirtis? Juk nacionalinės komandos žaidėjai susirenka vos kelias dienas prieš rungtynes, per šį laiką kalnų nenuversi. Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas. Būdamas žaidėju ėjau rinktinės kapitono pareigas, todėl esu pasirengęs šiam iššūkiui”. Gal tam, kad sugebėtų visus tuos žaidėjus, kurie susirenka vos keletą dienų prieš rungtynes paruošti žaidimui ir jį sucementuoti? Tai aplamai, kam nacionalinei rinktinei treneris? Gal užteks tik kapitono žodis?

Žutautas skelbiasi, jog po truputį atnaujins rinktinę, joje įves griežtą tvarką, kas turėtų gadinti mikro klimatą, ir kvies tuos, kurie reguliariai žaidžia. Na, mano nuomone, praktika iš tikrųjų reikalinga, tačiau jeigu nėra pakankamo meistriškumo, tai ir praktika ne ką pagelbės. Tačiau beveik visą tą patį padarė ir kitas garsus SSRS žaidėjas: “Prieš 2010 metų pasaulio čempionato atrankos varžybas prie Moldovos rinktinės vairo stojo buvęs SSRS rinktinės futbolininkas 40 metų Igoris Dobrovolskis. Jis gerokai atjaunino komandos sudėtį, atsisakė daugelio patyrusių žaidėjų. Tačiau moldavai per 10 rungtynių surinko vos 3 taškus, du kartus nesugebėjo įveikti net Liuksemburgo, ir I. Dobrovolskis buvo atleistas.” O I. Dobrovolskio su Raimondu lyginti net neverta.. Beje, dar galima prisiminti Ainarą Bagatskį ir Kauno Žalgirį..

Taigi ar vis dėl to LFF Lietuvos nacionalinę rinktinę regi, kaip smėlio dėžę, kurioje pažaisti gali visi užsinorėję garsūs Lietuvos futbolininkai? Jeigu taip, tai gal nebeverkim, kad lietuviai netiki savo rinktine. Nes to daryti tiesiog neverta…